Kultūra

PIRMASIS LIETUVIS INDIJOJE

Dr. kun. Jonas Boruta (Indra, 1996)

Istorija mums paliko tik Andriaus Rudaminos gimimo metus. Tai 1596-ieji. Galime galvoti, kad jo gimimo vieta Daugėliškis (dabar Ignalinos raj.), nes tėvas, irgi Andrius Rudamina, čia buvo seniūnu. Kiek pasimokęs namuose, Andrius įstojo į Vilniaus jėzuitų kolegiją. Nuo jaunumės Andriui kilo noras pažinti Aukščiausiąją Esybę, suprasti pasaulio esmę ir atskleisti savyje žmoniškąsias savybes. Norėdamas įgyvendinti troškimą tarnauti žmonėms ir Dievui, Andrius ryžtasi tapti vienuoliu, atsidėti misionieriaus veiklai. Kolegijos vyresnybei jis rašė: „trokštu kuo tobuliau savęs taip išsižadėti, kad ne tik pasitraukčiau iš tėviškės, nuo draugų, iš savojo krašto, bet ir nuo viso jų pasaulio ir šitaip iš Dievo meilės visiškai atitrūkčiau nuo tų malonumų, kuriais galėčiau džiaugtis, gyvendamas arti savųjų“. Po netikėto mistinio regėjimo Andrius Rudamina pasisiūlo vykti Indijon ir ten skelbti Evangelijos tiesas.

Tėvas, patyręs, kad jo vienturtis sūnus sumanė tapti vienuoliu, pyksta, bando atkalbėti sūnų. Vos pradėjusį filosofijos studijas Vilniuje, tėvas Andrių 1614 metais išsiunčia mokytis į užsienį. Po kiek laiko jis persikelia į anuomet garsų Liuveno universitetą, kuriame mokėsi ir daugiau Lietuvos didikų vaikų: būsimasis Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, etmono Leono Sapiegos ir kitų vaikai. Didžią įtaką jaunajam tiesos ieškotojui padarė Lježo kanauninko, vyskupo kanclerio Jean de Choquier 1611 metasi Romoje išleista knyga „Thesaurus politicorum aphorismorum“. Knygoje skelbiamos mintys, jog visos valstybės, net pačios galingiausios, tėra laikinos, jų valdovai mirtingi; vienos valstybės išnyksta, kitos amžiams bėgant keičiasi drauge su jose įtvirtintomis santvarkomis. Jeigu taip yra iš tiesų, argi verta gyvenimą aukoti valstybės ir jų valdovų tarnybai?

Šios mintys jautriai skambėjo Andriaus sieloje, užgavo jautriausias jos stygas ir dar labiau sustiprino norą pasipriešinti tėvui, kuo greičiau išvykti iš Lietuvos. 1617 metų rudenį Andrius grįžta Lietuvon, pradeda tarnystę pas jauną Vilniaus vyskupą E. Valavičių, savo bičiulį. Jo sesuo Felicija buvo ištekėjusi už Andriaus pusbrolio Lauryno.

Greit miršta tėvas, Andrius staiga tampa vieninteliu turto paveldėtoju. Sujunda giminės – suranda Andriui merginą, vos įkalbina Andrių vesti, jau net rengiamasi vestuvėms, bet 1618 metų gegužės 31 d. Andrius atsisako sumanymo, persikelia į Vilnių, įstoja į jėzuitų ordiną, du dvarus – Rastinėnus ir Geležius taip pat užrašydamas jam.

Mokydamasis jėzuitų kolegijoje Andrius Rudamina susipažįsta su poetu Kazimieru M. Sarbievijumi, ir jų bičiulystė nenutrūksta visą gyvenimą. Pagaliau jėzuitų ordino generolas duoda Andriui leidimą išvykti Indijon. Atsisveikinimo su draugu proga K.M. Sarbievijus parašo odę „Ad Andream Rudamínum“. 1624 metų rudenį Andrius Rudamina atvyksta į Lisaboną, iš kur anais laikais prasidėdavo vienintelis kelias jūromis link Indijos.

Po penkių varginančios kelionės mėnesių laivas 1625 m. rugpjūčio 22 d. atplaukia į Goa, pietinėje Indijos daly esančią portugalų koloniją.

Nedaug teturime žinių, kokį įspūdį Andriui Rudarninai padarė raudona išsvajoto krašto žemė, augalai, žmonės. Žinome, jog naujasis misionierius iškart uoliai kimba į darbą: apaštalauja ligoninėse, laivuose, kalėjimuose, visada siūlydamasis į pačius nemaloniausius darbus, tuo ypač stebėdavosi vyresnieji vienuoliai. Karštas klimatas, neįprastas maistas sekino ir taip silpną sveikatą. O maliarija, pristojusi prie Andriaus, vos šiam išlipus iš laivo, nenori paleisti pasigvieštos aukos. Taip prabėga sunkūs, darbo ir ligų kupini dveji metai Indijoje.

Prasideda paskutinioji Andriaus Rudaminos kelio atkarpa. Vyresnybė, norėdama kiek palengvinti jauno ir atsidavusio Dievui vienuolio gyvenimo sąlygas, pasiunčia jį Kinijon, į Hančou. Žinia, labiau į šiaurę nutolusios Fukieno provincijos sostinėje gyvenimo sąlygos bus lengvesnės.

 Kinijoje Andrius Rudamina atsikrato maliarijos, tačiau suserga plaučių džiova. Kūnas silpsta, bet dvasia kyla aukštyn. Geisdamas geriau suprasti kinų buitį ir išmokti kalbą, jis persikelia į Fučou miestą, dar toliau į šiaurę, kiton provincijon.

Andrius Rudamina skelbia kinams Evangelijos tiesas. Be abejo, jis turėjo gabumų kalboms, nes pažymima, kad Andrius kinų kalba sako pamokslus ir su tėvu J. Aleni kinams parašo knygelę „Pokalbiai su kunigu“.

Kinijoje Andrius Rudamina gauna ir naują vardą - Lou Ngan tee pan she.

Andrius Rudamina mirė 1631 m. rugsėjo 5 dieną Fučou mieste, sulaukęs vos 35 metų. Ten ir palaidotas. Kaip rašoma, jo mirtį žymėję net antgamtiniai reiškiniai. 1640 metais misionierius Jonas Levickis rašė Lietuvos jėzuitams: „Mus pralenkė šventos atminties tėvas Andrius Rudamina, kurį kinai laiko vos ne šventuoju, dar ir dabar eina prie jo kapo, kreipiasi į jį su vargais ir gauna paguodos“.

Amerikos lietuviai dar 1900 metais kreipėsi į popiežių Leoną XII, prašydami Andrių Rudaminą ir vyskupą Merkelį Giedraitį paskelbti šventaisiais.

Rudaminos vardą Lietuvoje primena mažas miesteliukas Rudamina netoli Vilniaus. Miestelis jau buvo minimas kryžiuočių kronikose. Yra padavimas, jog Andriaus Rudaminos protėvių giminė nuo senų senovės gyveno čia, ir, Lietuvai priėmus krikštą 1387 metais, Rudaminų probočiai su tarnais apsikrikštijo pro miestelį tekančiame Rudaminos upelyje.

REDAKCIJOS PRIERAŠAS

Tokia istorijos byla.

Kyla klausimas, o kaip šiandien? Ar negyvena koks misionierius lietuvis Indijoje?

Neseniai sužinojome, jog kunigas Donatas Slapšys šiuo metu gyvenimo kelius mina dulkėtame Ahmednagaro rajone. Tėvas Donatas II pasauliniam karui artėjant prie Šiaulių išvažiavo iš gimtojo miesto ir tik praėjusiais metais lankėsi tėviškėje. Jo darbo diena prasideda 4 val. ryto ir baigiasi sutemus. Iš kaimo į kaimą, iš sodybos į vienkiemį jis vyksta aplamdytu džipuku. Atstumai aplink indiški - kai kur keliolika, bet dažniausiai keliasdešimt kilometrų. Visur jis laukiamas, visur daug rūpesčių: globojamoje mokykloje reikia suspėti pataisyti stogą prieš prasidedant liūčių metui, pastatyti berniukų bendrabutį, reikia ligonius aplankyti, šv. Mišias atlaikyti, su valdžios vyrais pasikalbėti, paramos parapijai išprašyti. O kai sugrįžtama savo bažnyčion Songaone, visai nebelieka laiko poilsiui.

Indų kalbą, vietines tarmes mokėti yra būtina, norint sėkmingai dirbti pastoracinį darbą svečioje šaly. Indijoje jis prasideda gana neįprastai: kunigas žmonėms padeda susirasti vandenį. Gelbsti senas mūsų probočių būdas - gyvo medžio virgulė. Po to, kai vanduo numalšina kūno troškulį, galima pradėti kalbą apie dvasios reikalus.

Andriaus Rudaminos praminti takai Indijon klojasi po tėvo Donato kojomis.

Taip ir bėga metai po metų, nors jau aštunta dešimtis įpusėta, du infarktai atlaikyti, ne viena katalikų parapija įkurta.