Kultūra

KAIP GYVENO INDIJOS MACHARADŽOS

KAIP GYVENO INDIJOS MAHARADŽOS? (Indra, 1996)

Žmonių pasakojimai ir nuomonės suformavo mūsų sąmonėje tam tikrą senosios Indijos stereotipą, kurio neatskiriama dalis yra pasakiškai turtingi valdovai - radžos, maharadžos. Mus visada domino jų prabangaus gyvenimo detalės: puikūs rūmai, medžioklės, haremaí, kolekcijos... Todėl pateikiame skaitytojams ištrauką iš pagarsėjusios europiečių Larry Collins ir Dominique Lapierre knygos „Laisvė vidurnakty“apie nesenos praeities maharadžų ekstravaganciją. Tačiau reikėtų pažymėti, kad pačioje Indijoje valdovo instituciją su jai būdingais atributais įprasta suvokti labai natūraliai, tai buvo visiškai sankcionuota tvarka. Nors Indijoje valdovas dažniausiai neturėjo Šventumo ir dieviškumo aureolės (kaip senovės Kinijoje), tarp valdovo ir pavaldinių egzistavo stiprus emocinis ryšys, kuris pateisindavo bet kokius valdovo įsakymus ir užgaidas pavaldinių akyse. Beje, net ir patys Indijos dievai, į kuriuos valdovai vis dėlto lygiuodavosi savo iniciatyva, populiariojoje mitologijoje toli gražu nebuvo šventieji, jiems taip pat nesvetimos žmogiškos aistros. Todėl ir keisčiausios valdovų užgaidos nekeldavo pavaldiniams pasipiktinimo. Beje, ne visi valdovai buvo tokie, kaip tie, apie kuriuos pasakoja čia pateikiama ištrauka.

Radjardui Kiplingui kažkada atrodė, kad Apvaizda sukūrė maharadžas tik tam, jog pasiūlytų žmonijai stulbinantį reginį, akinančią marmuro rūmų, tigrų, dramblių ir brangenybių viziją. Galingi ar kuklūs, turtingi ar neturtingi, jie priklausė ypatingai kategorijai ir netgi prie išnykimo ribos kurstė legendas apie Indiją. Istorijos apie jų ydas ir dorybes, jų ekstravagantiškumą ir išlaidumą, jų beprotybės ir ekscentriškumą gausino folklorą ir žavėjo pasaulį, ištroškusį egzotiškų svajonių. Maharadžų dienos baigėsi, bet kai jų nebeliko, pasaulis tarsi supilkėjo.

Legendos, kurios supo Indijos princus, buvo nuopelnas palyginti nedidelės jų dalies, tų valdovų, kurie turėjo turtų, laiko ir noro leisti sau įgyvendinti pačias išradingiausias fantazijas. Šiuos ekstravagantiškus ponus jungė eikvojimo aistros, kurioms jie visiškai atsiduodavo. Medžioklė, mašinos, sportas, rūmai ir haremai buvo dalis šių aistrų, tačiau labiausiai maharadžas traukė brangakmeniai.

Barodos maharadža tiesiog garbino auksą ir brangiuosius akmenis. Jo valdoviškasis rūbas buvo auksu ataustas, ir tai daryti jo valstybėje buvo leista tik vienai šeimai. Visų šios šeimos narių rankų pirštų nagai buvo auginami nepaprastai ilgi, po to išpjaustomi lyg šukų dantys, kad jie galėtų tobulai iššukuoti aukso verpalus.

Jo istorinių deimantų kolekcijoje buvo Pietų Žvaigždė, septintasis iš didžiausių deimantų pasaulyje, kurį vėliau Napoleonas III dovanojo Eugenijai. Vertingiausias mažmožis jo ižde - gobelenų, į kuriuos buvo įausti perlų, rubinų ir smaragdų ornamentai, kolekcija.

Bharatpuro maharadža turėjo dar puikesnę kolekciją: brangakmenių šedevrus iš dramblio kaulo. Kiekvieną jų visa šeima skaptavo ištisus metus. Toks darbas reikalavo nepaprasto tikslumo, pjaustinėjant dramblio ilčių kaulą.

Didžiausias pasaulyje topazas spindėjo sikho Kapurtalos maharadžos turbane lyg Ciklopo akis, jo abrikoso spalvą atspindėjo 3000 deimantų ir perlų fonas.

Pasakiškos Džaipuro maharadžos brangenybės buvo užkastos Radžasthano kalvose, kurias iš kartos į kartą saugojo viena ypač karinga radžputų gentis. Kiekvienas maharadža galėjo apsilankyti šioje vietoje tik vieną kartą gyvenime ir išsirinkti akmenis, kurie papuoš jo viešpatavimą. Tarp tų pasakiškų brangenybių buvo vėrinys iš trijų eilių rubinų, kurių kiekvienas prilygo balandžio kiaušinio didumui, ir trys nepaprastai dideli smaragdai, kurių didžiausias  svėrė 90 karatų.

Sikho Patialos maharadžos didžiausia vertybė buvo perlų vėrinys, Loyd'ų apdraustas milijonu dolerių. Tačiau labiausiai akį traukiančiu daiktu maharadža laikė deimantinį krūtinės šarvą, kurio spindinčiame paviršiuje buvo 1001 puikiai derantis melzganas deimantas.

Iki pat mūsų amžiaus pradžios egzistavo paprotys kartą per metus Patialos maharadžai pasirodyti savo pavaldiniams nuogam, tik su tuo deimantiniu krūtinės šarvu. Tokiam jo pasirodymui buvo suteikiama šyvalingo - dievo Šyvo falinės reprezentacijos reikšmė. Maharadžai Vaikščiojant, jo pavaldiniai džiaugsmingai plodavo, džiaugsmingais šūkiais pripažindami, kad jis spinduliuojąs magiškas jėgas, išvarančias piktąsias dvasias iš jų žemės.

Vienam iš ankstyvųjų Maisoro maharadžų kinų išminčius patarė, kad pati efektyviausia pasaulyje lytinį potraukį skatinanti medžiaga yra grūsti deimantai. is nelaimingas atradimas greitai nuskurdino valstybės iždą, kadangi šimtai brangiųjų akmenų buvo sumalti į miltus. Šokėjas, kurioms ir buvo skirtos šių stimuliantų dozės, procesijose per visą šalį gabendavo drambliai, kurių straubliai buvo nusagstyti rubinais, o ausys papuoštos dramblių auskarais, pagamintais iš dar išlikusių valdovo deimantų.

Barodos maharadža jodinėdavo ant dar puošnesnio dramblio, šimtamečio milžino, kurio didžiulės iltys buvo persmeigusios dvidešimt priešininkų daugybėje mūšių. Visa jo apranga buvo auksinė: hauda*, kurioje sėdėjo Valdovas, pakinktai, didžiulė gūnia - šabrakas, dengiantis dramblio nugarą. Tarsi pakabukai, nuo abiejų storaodžio gyvulio ausų kabojo po dešimt aukso grandinių. Kiekvienos grandinės vertė buvo 25 tūkstančiai Britanijos svarų, ir kiekviena grandinė simbolizavo vieną iš jo pergalių.

Ir folklore dramblys vis minimas kaip mėgstamiausia valdovų judėjimo priemonė. Hinduizmo mitologijoje jie buvo kosminės tvarkos simboliai, gimę iš Ramos rankos, visatos kolonos, laikančios dangų ir debesis. Kartą per metus visas Maisoras puldavo ant žemės pagarbindamas didžiausią valstybės bandos dramblį, patvirtindamas jo sąjungą su gamtos jėgomis.

Valdovo padėtį rodė jo dramblių skaičius, amžius ir dydis. Nuo Hanibalo žygio per Alpės pasaulis niekur nematė vienoje vietoje tokios prijaukintų dramblių kolekcijos, kaip kasmet procesijoje Maisore per hinduistų šventę Dašerą. Tūkstantis gyvulių, apdengtų puikaus audimo gėlėtais užtiesalais, auksu ir brangakmeniais nusagstytomis kaktomis, buvo vedžiojami miesto gatvėmis. Stipriausiam patinui tekdavo garbė nešti maharadžos sostą, masyvų aukso pjedestalą, papuoštą paauksuotu velvetu ir pridengtą skėčiu, karališkos valdžios simboliu. Šiam gyvuliui iš paskos sekdavo dar du taip pat puikiai papuošti drambliai, nešantys tuščią haudą. Kai jie pasirodydavo, miniose palei taką įsivyraudavo pagarbi tyla. Tuščios haudos buvo skirtos maharadžos protėvių sieloms.

Barodoje karališkos šventės neapsieidavo be dramblių kautynių. Jų kovos buvo kvapą gniaužiantis reginys. Lyg pikadoro kovoje su buliumi, du nepaprastai dideli patinai būdavo įsiutinami, jiems į šonus įsmeigiant ietis, ir paleidžiami vienas prieš kitą. Savo didžiuliu svoriu drebindarni žemę, o išgąstingu riaumojimu - dangų, jie kovodavo, kol vienas iš jų žūdavo.

Rytų Indijos valstybės Dhenkanalo radža tūkstančiams savo svečių kasmet suteikdavo galimybę stebėti tokį pat įspūdingą, bet ne kruviną dramblių spektaklį, viešą dviejų rinktinių jo gyvūnų poravimąsi.

Gvalioro maharadža praėjusio ir mūsų amžiaus sandūroje nutarė savo rūmus papuošti sietynu, kuris turėjo dydžiu pralenkti patį didžiausią Bakingemo rūmų sietyną. Kai jis Venecijoje užsakė tokį sietyną, kažkas maharadžą perspėjo, kad jo rūmų stogas gali neatlaikyti tokio svorio. Maharadža išsprendė problemą, specialios konstrukcijos kranu ant stogo užkeldamas patį didžiausią savo dramblį. Kada nuo gyvulio svorio stogas nesugriuvo, maharadža paskelbė, ir kaip vėliau paaiškėjo, teisingai, kad stogas atlaikys ir jo naująjį sietyną.

Automobilio atsiradimas neišvengiamai susiaurino karališkųjų dramblių funkcijas, palikdamas jiems tik ceremoninę reikšmę. Pirmasis automobilis, importuotas į Indiją 1892 m., prancūziškas „De Dion Boruton“, buvo skirtas Patialos maharadžos garažui ir įamžintas visiems laikams, ant mašinos numerio užrašant „O“. Haiderabado nizamas** įsigydavo automobilius tokiu būdu, kuris pelnė jam legendinę taupytojo reputaciją. Kada tik jo karališkos akys pastebėdavo įdomią mašiną sostinės gatvėje, jis pasiųsdavo jos savininkui laišką, kad ]o Kilnioji Didenybė būtų pamalonintas gauti tą mašiną dovanų. Iki 1947 m. nizamo garažas buvo prigrūstas, jame stovėjo šimtai mašinų, kurių jis niekada nenaudojo.

Be abejo, mėgstamiausias Indijos valdovų automobilinis žaislas buvo „Rolsrois“. Jie pirkdavo šitos markės visokių formų ir dydžių limuzinus, dviviečius, didelius, netgi sunkvežimius. Netrukus Patialos maharadžos mažytį „Dion“ jo garažuose nustūmė dvidešimt septyni tokie mechaniniai milžinai. Egzotiškiausias „RoIsrois“ visoje Indijoje buvo sidabruotas automobilis, priklausęs Bharatpuro maharadžai. Ėjo gandai, kad jis skleidė paslaptingas seksualiai stimuliuojančias bangas, kylančias iš jo sidabrinių rėmų, ir pats kilniausias maharadžos gestas būdavo paskolinti jį kitam valdovui vestuvėms. Bharatpuro maharadža taip pat buvo užsisakęs „Rolsrois“, specialiai pritaikytą šaudymui medžioklėse. Kartą, 1921 metais, jis pasikvietė Velso princą ir jo jauną adjutantą lordą Lui Mauntbateną medžioti šiuo limuzinu juodąjį elnią. "Mašina, - kaip tą naktį savo dienoraštyje rašė būsimasis Indijos vicekaralius, - lėkė per laukinę atvirą šalį, įveikdama duobes ir akmenis, kilsčiodama ir siūbuodama lyg laivas jūroje".

Pati nepaprasčiausia valdovo mašina Indijoje „Lankaster“ buvo pagaminta pagal keistą Alvaro maharadžos projektą: paauksuota iš vidaus ir iš išorės. Vairuotojas, sukinėjantis raižyto dramblio kaulo vairą, sėdėjo ant auksu siuvinėto pagalvio. Už jo pačios mašinos forma tiksliai atitiko Anglijos karalių karūnavimo karietą. Kažkokio mechaninio stebuklo dėka jos variklis vis dėlto pajėgdavo išjudinti šią sunkią mašiną 70 mylių per valandą greičiu.

Disponuodami visomis pajamomis ir mokesčiais, surenkamais savo valstybėse, Indijos valdovai turėjo puikias galimybes tenkinti savo keisčiausius įnorius.

Gvalioro maharadžos, valdančio vieną iš geriausiai tvarkomų valstybių, aistra buvo elektriniai traukinukai. Joks berniukas savo drąsiose prieškalėdinėse svajonėse negalėjo įsivaizduoti tokio traukinuko, kuris pranoktų maharadžos turimąjį. Rūmų puotų salėje ant didžiulio geležinio stalo buvo nutiesti 250 pėdų ilgio gryno sidabro bėgiai. Rūmų sienose bėgiams nutiesti į karališkąją virtuvę buvo iškirsti specialūs tuneliai. Maharadžos svečius susodinus aplink stalą, pats valdovas atsisėsdavo stalo gale, vadovaudamas didžiuliam kontrolės pultui, kuriame kyšojo svirtelės, akseleratoriai, perjungikliai, signalų jungtukai. Jais buvo valdomi traukinukai, pristatantys pietus valdovo svečiams. Valdydamas šį kontrolės pultą, valdovas galėdavo patiekti daržoves, pasiųsti bulves, vežamas per salę pirmyn ir atgal, skubiai užsakyti virtuvėje pakartotiną porciją išalkusiam svečiui. Perjungdamas jungtuką jis taip pat galėjo atimti iš svečio desertą, padidindamas deserto traukinuko judėjimo greitį taip, kad desertas pralėktų pro jo laukiančią svečio lėkštę.

Vieną vakarą oficialių pietų vicekaraliaus garbei metu valdovo kontrolės pulte įvyko trumpas sujungimas. Tuo metu, kai Jų Ekscelencijos nustėro apstulbę, elektrinis traukinukas tiesiog pasiuto: jis lėkė iš vieno salės galo į kitą, kaip niekur nieko apdrėbdamas maharadžos svečius padažu, kepta jautiena ir žirnių piure. Tai buvo tokia katastrofa, kuriai nėra lygių geležinkelio istorijoje.

Ypatinga Džanagadho, kunigaikštystės į šiaurę nuo Bombėjaus, navabo*** aistra buvo šunys. Tie jo mylimi gyvūnėliai turėjo apartamentus su telefonais, elektra, tarnais ir gyveno gerokai prašmatniau už didžiumą navabo pavaldinių. Jie buvo vežami laidoti į marmurinius mauzoliejus šunų kapinėse, lydimi Šopeno gedulingo maršo garsų. Jo mylimiausios kalės Rošanos ir labradoro, vardu Bobis, vestuvių proga įvyko grandiozinė ceremonija, į kurią buvo pakviesti visi Indijos valdovai, įžymybės ir aukščiausi pareigūnai, tarp jų ir vicekaralius. Maharadžos nusivylimui vicekaralius atvykti atsisakė. Tačiau 150 tūkstančių žmonių dalyvavo palydint vestuvinį kortežą, kurį vedė valdovo asmens sargybinis ir kareliškieji drambliai su visomis regalijomis. Po parado navabas iškėlė ištaigingą puotą šunų poros garbei, prieš juos palydint į gražiai išpuoštus nuotakos apartamentus. Šios iškilmės navabui kainavo 60 000 svarų, o tai yra suma, kurios užtektų visus metus išlaikyti 12 000 iš 620 000 jo nuskurdusių pavaldinių.

 *hauda - dramblio balnas

**nizamas - valdytojas, valdovas, dažniausiai musulmonas

*** navabas - valdovas, siejamas su Didžiųjų Mogolų palikuonimis

Vertė Rasa Sužiedėlytė

Freedom at Midnight (Laisvė vidumaktį), Delhi, 1995.